Pastaruoju metu aš vis dažniau susiduriu su tuo, kad tėvai (dažniausiai tai yra vienas iš tėvų) trukdo savo vaiko užsiėmimui šokiais, o vaikams kyla klausimas – kodėl man to reikia? Noriu pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu. Šiuo įrašų aš neatsižvelgiu į profesionalų šokį, kai yra padarytas pasirinkimas ir visos tiek vaiko, tiek tėvų jėgos yra nukreiptos į aukščiausią rezultatą ir aukščiausią meistriškumą. Choreografiją laikau vienu iš privalomų harmoningos asmenybės auklėjimo aspektų.
1. Laikysena. Šokis suteikia tai, ko nedaro sportas. Gebėjimą laikyti save. Šokantį žmogų atpažinsite iš tolo. Poza, faktūra, eisena. Jis visada išsiskiria.
2. Drausmė. Bet kokiu atveju, šokis yra daug darbo. Vaikas nuo vaikystės mokosi ne tingėti, stengtis tobulėti, įveikti sunkumus. Choreografijoje dalyvaujantys vaikai yra labiau susikaupę ir atsakingi.
3. Kūrybiškumas. Bet kuriame darbe dabar svarbus ne standartinis, originalus požiūris. Kai vaikas nuo mažens mokosi išreikšti save per judesius, perduoti savo emocinę būseną per šokį, augdamas, jis yra atviresnis pokyčiams ir nėra fiksuotas. Jis ieško kitų būdų.
4. Susikaupimas. Šokis moko mus suvokti save čia ir dabar. Visiškai kontroliuojant, kas šiuo metu vyksta su tavo kūnu. Viskas yra svarbu. Šokyje nėra smulkmenų. Mano manymu, tai yra vienas iš svarbiausių gyvenimo įgūdžių. Gebėjimas susikaupti tam tikru momentu ir atlikti konkrečią užduotį, pasiekti geriausią įmanomą rezultatą.
5. Komandinis darbas. Kai vyksta pasirodymas, teigiamas rezultatas (tikslus choreografo minčių pateikimas) priklauso nuo kiekvieno atlikėjo savarankiškumo, nepriekaištingumo ir darnaus, harmoningo visos komandos darbo. Taigi vaikas suvokia, kad maža to kad jis bus gerai pasiruošęs, svarbu, kad ir aplinkiniai būtų ne kuo mažiau pasiruošę. Tik tada darbas duoda teigiamą rezultatą.
6. Bendravimas. Elektroninių prietaisų eroje tai yra ypač svarbu. Ir šiuo atveju vaikai turi bendrą aistrą. Jie visada turi apie ką kalbėti, ką aptarti, ką prisiminti. Jie mokosi palaikyti vienas kitą, padėti. Kaip rodo praktika, dažnai tai yra draugystė visam gyvenimui. Kadangi vaikai daug išgyveno kartu.
7. Fizinis pasirengimas. Šokantys vaikai yra labai ištvermingi ir visiškai nebijo fizinio darbo.
8. Lyderystė. Galimybė išreikšti save. Manifestuoti ir parodyti. Vaikas auga scenoje. Jis įpratęs prie visuomenės, dėmesio, to, kad jie į jį žiūri. Varžybų akimirkos. Jis stengiasi būti geresnis. Tuo pačiu supranta, kad tai sunku. O kad būti geresniam, reikia nuolat tobulėti.
9. Estetika. Choreografija užsiimantys žmonės visada išsiskiria rafinuotumu. Jie yra originalūs, unikalūs ir nebijo eksperimentuoti su savo stiliumi.
10. Socializacija. Visi puikiai žinome, kad nuo senų senovės šokis buvo žmonių bendravimo priemonė. Kuo laisvesnis, ritmingesnis ir emocingesnis žmogus juda, tuo ramesnis ir atviresnis jis jaučiasi bet kuriame renginyje.
11. Pasirinkimo laisvė. Leisdami vaiką į šokių būrelį, jūs suteikiate jam galimybę laisvai pasirinkti, ką jis veiks ateityje. Išsilavinęs, gražus, kūrybingas, kryptingas, fiziškai išsivystęs jaunuolis galės lengviau rasti profesinę sferą. Jūs suteikiate jam savo gyvenimo pagrindą. Ir be abejo, kartu su mokyklos išsilavinimu būtina suteikti savo vaikui kūrybinę ar sportinę alternatyvą. Mano nuomone, choreografija sujungia šiuos du aspektus. Ir tai, savo ruožtu, yra unikali veikla!
Autorius Tatjana Vinokurova.
Laisvas vertimas iš rusų kalbos – Sergejus Makarovas.
Nuotraukose – Laurynas Makarovas ir Emilija Čepauskaitė (ŠSK “Juventos” auklėtiniai).